Pilnos distancijos triatlonas Challenge Roth

Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai buvo pirmasis mano pilnos distancijos (kartais dar vadinamas iron distance triatlonu arba, jei sakantysis nekreipia daug dėmesio į registered trademarks, tiesiog Ironman) triatlonas, ir taip pat pirmos tokio lygio triatlono varžybos (3,5 tūkst. dalyvių, 6 tūkst. savanorių, transition zonos skirtingose vietose ir pan.), todėl daug dalykų, kurie jums gali būti savaime aiškūs, man buvo naujiena. Bet apie viską nuo pradžių.

Įžanga

Į Vokietiją (Roth, kurio pavadinimą tikriausiai reikėtų tarti kaip [Ro:t]) vykau automobiliu, kadangi, neskaitant dviračio, su manimi dar vyko ir žmona su dukra – kaštų taupymo sumetimais buvo pasirinktas dviejų-dienų-1400km-vairavimo variantas. Be to, pakeliui į Niurnbergą (kuris yra gal 25 km nuo Roth) stabtelėjom Potsdame, kuris, pasirodo, yra tikrai vertas aplankyti miestas, bet mes ne apie tai.

Varžybos turėjo vykti sekmadienį, Niurnberge buvom ketvirtadienį vakarop, todėl race packo atsiėmimą nukėliau į penktadienį (juos dalino nuo ketvirtadienio ryto iki šeštadienio popietės), ir ketvirtadienį atvažiavau į Hilpoltšteiną pasižiūrėti plaukimo trasos (Challenge Roth startas yra Hilpoltšteine, finišuojama Roth). Joje buvo leidžiama treniruotis tik penktadienį-šeštadienį nuo 6:30 iki 9:00, kadangi tai yra laivybai naudojamas kanalas ir vėliau jūreiviai neturės jokio noro vynioti kruvinų neopreno skutų nuo baržų sraigtų.

Penktadienį 7:00 jau stovėjau prie kranto ir su kolegom triatlonininkais traukiausi savo hidrokostiumą. Reikia pastebėti, kad net treniruotės buvo suorganizuotos nepriekaištingai – nuorodos, kur automobilių stovėjimas vien treniruočių dalyviams, savanoriai su karštos arbatos termosais ir kažkokiais pyragaičiais (nors vandens temperatūra 22C) ir pan. Net medikų automobilis buvo. Beje, dėl vandens temperatūros, tai dalyviai buvo perspėti, kad gali tekti plaukti be hidrokostiumų, jei vandens temperatūra varžybų rytą viršys 24C. Tačiau užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Dievas mūsų pagailėjo (skirtingai nuo kolegų, dalyvavusių po savaitės Iroman Zurich) ir sekmadienį visi galėjo linksmai plūduriuoti neopreno apvalkale. Kanalo vanduo pagal skaidrumą priminė labiau Kauno marias, nei Lampėdžių karjerą, bet buvo gana skanus ir plaukti labai netrukdė. Nuplaukiau gal kilometrą (tempas buvo apgailėtinas) ir nuvažiavau į Roth pasiimti numerio, chipo ir kitų priedų, reikalingų varžybų startui. Kadangi varžybos Vokietijoje, taigi atsiėmimo metu neįvyko jokių nesklandumų, preliminariai apžiūrėjau triatlono mugę, ir grįžau viešbutin. Daugiau tą dieną varžybų vardan nieko nenuveikiau, išskyrus vakarinį apsilankymą Pasta Party, kuriame, kaip ir kiekvieną tos savaitės vakarą, atsakančiai prisišveičiau makaronų.

Šeštadienį vėl atvykau pasitreniruoti plaukti, tačiau ryžausi ir pirmąkart pabandyti atvirą vandenį be hidrokostiumo. Tragedija neįvyko, tačiau tempas buvo dar prastesnis, be to pasikeitusi kūno pozicija vandenyje kiek apsunkino kai kuriuos veiksmus, pavyzdžiui, pažvelgimą į situaciją priekyje. Sumoje praplaukiau kilometrą ir nuėjau rinkti dviračio, kurį buvau atsivežęs prie plaukimo trasos. Dviračius, beje, reikėjo palikti T1-ame šeštadienį, ir jie ten liko per naktį su visais daiktais, kuriuos galima ar reikia prie jų palikti – šalmais (atsegtais ir ant vairo), akiniais, batais ir numeriais. Taigi, susirinkęs dviratį ir dar kartą susireguliavęs galinį stabdį (apie 2012 metų Felt DA4 galinio stabdžio reguliavimą internete sklinda legendos) nusprendžiau pavažiuoti gabaliuką asfaltu. Vidutinis greitis buvo virš 30 km/h (kas man yra siekiamybė), įlėkiau į keletą kalniukų ir po kokių 16 km nusprendžiau, kad nėra ko persistengti.

Apie 14 val. buvau prie T1, kur, priduodamas buvo ne tik dviratis, bet ir mėlynos spalvos maišas, kuriame yra visi bėgimui reikalingi daiktai. Į jį susidėjau bėgimo batelius, kepurę nuo saulės, dėl viso pikto įsimečiau kelis gelius (nes bėgimui reikalingus gelius vežiausi numerio dirže, kurį naudojau ir dviračiams). Mėlynas maišas pagal taisykles gali būti atiduotas (tada jį organizatoriai nugabena į T2 kažkur Rothe) tik šeštadienį, todėl jei ką pamirši – teks pačiam vežtis dviračiu.

Beje, viso varžybų komplektą sudaro trys maišai – jau minėtas mėlynas su bėgimo apranga, raudonas, skirtas bėgimo aprangai (jei kažkas nepaliekama prie dviračio; po plaukimo į jį reikės sukišti hidrokostiumą) ir žalias, skirtas daiktams, kurių gali prireikti po varžybų. Pastaruosius du maišus galima (ir reikia) atsigabenti varžybų dieną.

Taigi, dviračio pridavimas vyko sklandžiai – buvo nuskanuotas mano chipas, patikrinta, ar šalmas gerai laikosi ant galvos (iš teisėjos gavau komplimentą „nice helmet“), ir, kaip sakoma, štai aš ir T1. Kadangi registruodamasis buvo nurodęs 14 val. tikslinę varžybų trukmę, gavau atitinkamą starto numerį, kuris reiškė, kad plaukimą startuosiu su banga nr. 17 (paskutine), o mano dviratis stovės antroje tranzito aikštelėje (kadangi dalyvių skaičius su estafetininkais sudarė apie 4.5 tūkst.), kuri, by pure accident, yra už krūmų prie milžiniško tualetų masyvo. Prie dviračio palikau šalmą, akinius nuo saulės, numerį kartu su diržu (ir jame prikištais keturiais geliais bėgimui), dviračio batus beigi kojines. Tada iš Hilpoltšteino grįžau viešbutin, o vėliau nuvažiavau į Roth pasižiūrėti triatlono mugės bei paklausyti brifingo, kuris buvo įvardytas kaip privalomas. Iš jo realios naudos buvo tiek, kad visi buvo nuraminti, jog bus galima plaukti su hidrokostiumais, o toliau visa informacija buvo beveik žodis žodin iš knygelės, kuri buvo gauta kartu su race packu. Nepaisant to, pabuvau iki galo, o tada parvažiavau į viešbutį miegoti.

Varžybos

Žadintuvas nustatytas 3:30. Kadangi viešbutis (Arvena Park Hotel) buvo triathlete friendly, pavalgėm ankstyvus pusryčius ir keliolika minučių po ketvirtos pajudėjom link Hilpoltšteino. Nepaisant to, kad pradėti su paskutine – 17-ta – banga, kurios startas yra 8:05, T1 visi turėjo susirinkti gal pusvalandis prie elito startą – berods iki 6:15. Šiek tiek neramino mintys, ką reikės veikti beveik dvi valandas uždarytam iki tikrojo starto, bet laikas kažkaip neprailgo — susidėjau atsineštas gertuves, paslampinėjau po zoną, paplepėjau su nelaimės draugais (keliem iš jų padėjau prisipūsti padangas – čia toks ritualas, ar ką), užmečiau akį į plaukikus bei žiūrovus, pridaviau raudoną (tuščią, kadangi dviračio rūbų neturėjau) ir žalią (su šiltais rūbais ir bananais) maišus – ir bemat atėjo laikas vilktis hidrokostiumą.

Plaukimas

Startas buvo iš vandens, todėl mandagiai stengiaus nuplūduriuoti kuo arčiau starto linijos ir atsistoti kur į kraštą, kad nepatekčiau į „sriubą“. Geras plaukikas nesu, tačiau pasižiūrėjęs į aplinkinius septynioliktos bangos šaunuolius nusiraminau, kad jei nieko kritinio nenutiks – paskutinis nebūsiu. Po patrankos šūvio (juo startas buvo duotas kiekvienai bangai) po truputį pradėjau plaukti, ir kadangi kanalas pakankamai platus, o bangoje buvo gal 200 žmonių, labai didelė maišatis nekilo. Beje, plaukiama buvo kanalu pirmyn-atgal, tik grįžtant reikėjo praplaukti starto vietą, apsisukti, ir tada grįžti pro pilną sirgalių pakrantę. Nors, tiesą sakant, abiejuose krantuose visu trasos ilgiu buvo matyti žmonių. Plaukdamas į priekį stengiausi susirasti plaukiką, prie kurio galėčiau prisikabinti (padraftinti, liaudiškai sakant), tačiau geriausia, kas pavyko, tai kokius 400 metrų plaukti greta tokiu pat tempu plaukiančio vyruko, ir kadangi jis kvėpavo į kairę, o aš – dešinę, su kiekvienu grybšniu ilgesingai žiūrėti jam į akis.

Grįžtant atgal pavyko pavyti vieną panašaus lygio plaukiką, kuriam iš paskos sėdėjau gal 700 metrų (kelis kartus užkabinau jo kojas, taigi jis žinojo, kad ne vienas stengiasi), tačiau artėjant finišui jis padidino spartą, aš stengiausi neatsilikti, tačiau prisijungė dar vienas plaukikas, įvyko nedidelis kontaktas, ir toliau likau kapstytis vienas. Ir tada supratau, kad pamiršau savo starto numerį, pagal kurį iš didžiulės raudonų maišų eilės turėsiu pasiimti saviškį ir ten sukimštą hidrokostiumą palikti savanoriams. Nors ant kiekvienos rankos buvo laikina tatuiruotė su numeriu, jei kartais ji po hidrokostiumu nusitrynė – vat tada tai šakės. Tik išlipęs iš vandens puoliau plėšt nuo savęs hidrokostiumą (bro tip: kepurę ir akinukus vis dėlto susipratau palikti kostiumo rankovėje) ir žiūrėt, tai koks gi ten tas mano skaičius. Pamatęs seną gerą 3357 nusiraminau, pagriebiau savo maišą ir nubėgau į persirengimo palapinę.

Dviratis

Mano nuostabai, ten niekas per daug neskubėjo, taigi kai savanorė pamatė, kaip aš raunu kostiumą nuo kojų, šūktelėjo, kad palikčiau jį ant žemės, o ji viską sutvarkys (dar paklausė, kur kepuraitė ir akinukai – nerealu). Garuodamas nulėkiau pro skylę krūmuose prie savo dviračio, apsiaviau kojines, batus, užsimečiau akinius, apsijuosiau numerio diržą, užsimečiau šalmą ir nusistūmiau dviratį T1 checkpointo link.

Ant dviračio nieko įdomaus neįvyko. Kadangi tai yra silpniausia mano rungtis, be to aš žinau savo sugebėjimus pradžioje užsiplėšti ir vėliau perdegti, myniau tiek, kad dviratis riedėtų ir po nosim nuolat kartojau bendraklubio Andriaus patarimą – „Nulipus nuo dviračio kojos turi būti šviežios“. Kalbant apie maistą, tai tik užlipęs ant dviračio suvalgiau vieną Powerbar gelį su kofeinu, o vėliau kas valandą valgiau po Powerbar Natural Energy Apple Strudel batonėlį – treniruočių metu nustačiau, kad jis yra patogiausias valgyti ir mažiausiai šlykštus. Gerti stengiausi on thirst (tikriausiai kas 15-20 min., kadangi buvo pakankamai karšta – įdienojus oro temperatūra buvo apie 30C), išgėręs ir numetęs savo gertuves drop-zone iš savanorių imdavau gertuves su izotoniniu gėrimu – praktika parodė, kad skysčius galima gerti ir neišbandytus (o va su neišbandytais geliais reikia jokiu būdu nejuokauti).

Jei tikėti internetu – Challenge Roth yra garsus savo sirgaliais. Ir iš tiesų, tiek garsusis Solar Hill, tiek dar pora vietų paliko įspūdį. Tos įkalnės, nepaisant to, kad visas elitas jau seniai pravažiavęs, tirštai apstotos rėkiančių, plojančių ir visokį įmanomą triukšmą keliančių žmonių, todėl tikrai gali pasijusti kaip Tour de France dalyvis pakeliui į Alpe d’Huez.

Fizinė būklė dviračio rungties metu buvo labai nebloga (neskaitant pučiamo pilvo ir su tuo susijusių nepatogumų, tačiau imu suprasti, kad man tai – neišvengiama), bet važiuojant antrą ratą vienu metu šiek tiek ėmė svaigti galva ir lengvai spengti ausyse. Ne tiek, kad išsigąsčiau, jog nebaigsiu lenktynių, tačiau tiek, kad susimąstyčiau, ar nuokalnėje verta sėdėti aero pozicijoje skrendant 60 km/h. Kaip vėliau pasirodė – sunku uvo ne man vienam – pradėjus antrą ratą tolumoje pamačiau besimėtantį dviratį ir šalikelėje gulinčią dviratininkę. Prie jos sustojo prieš mane važiavęs vyrukas, sustojau ir aš, abu ėmėm klausti, ar viskas ok ir pan. Mergelė atsakė, kad ne ok, bet jau laukia automobilio ir lenktynių ji nebetęs. Palinkėjom jai sėkmės ir pajudėjom toliau. Tuomet ir naujasis pažįstamas užsiminė, kad jaučiasi silpnokai, kad yra iš Vokietijos, ir kad šiose varžybose iš savęs tikėjosi daugiau. Paklausiau „Can you continue to ride safely?“, vyrukas linktelėjo galva, ir aš nuvažiavau toliau. Vėliau mačiau dar kelis dviračius pakelėje, bet kadangi ant kelio nebuvo stabdymo ar kitokių avarijos žymių, nesimėtė detalės ir nebuvo kraujo, o dviratininkai gulėjo padoriomis pozomis, važiavau pro šalį daugiau nestodamas. Aišku, tokie dalykai psichologinės motyvacijos neprideda… Nuvažiavus kokia 130 km pagalvojau, kad liko važiuoti dar 50 km, o tada dar reikės 42 km bėgti, ir paėmė toks isteriškas juokas supratus, kad tai yra visiška nesąmonė ir to padaryti apskritai neįmanoma. Bet apie DNF nekilo net mintis ir teko mint pedalus toliau.

Bėgimas

T2 zona Rothe taip pat yra legendinė – čia nulipus nuo dviračio jį tuoj pat pagriebia savanoriai, o tu gali lėkti toliau, kur tau kitos mergaitės paduos tavo mėlynąjį maišą su bėgimo apranga ir palydės iki persirengimo palapinės. Palapinėje laukia kiti savanoriai, kurie padeda susiorientuoti aplinkoje, paima šalmą, batus, ir net, kaip mano atveju, iš kažkur ištraukę kremo nuo saulės, ištrina sprandą ir pečius.

Išlėkęs iš T2 palapinės nuskridau tiesiai į WC, kadangi jų visa eilė stovėjo tiesiai ant tako, ir, kas keisčiausia, prie jų nebuvo eilės. Greit susisukęs mažu reikalu (daugiau iš apdairumo, nei iš noro) išlindau iš port-a-potty, tačiau visiškai nesupratau, kur yra bėgimo trasos pradžia. Bandžiau klausti aplinkinių „Where to?“, bet kol jie mane suprato, pamačiau išėjimą ir nulėkiau ten.

Pradžioje bėgti sekėsi puikiai – pasirinkau tempą, kuriuo, mano manymu, turėjau išbėgti visas varžybas, ir ėmiau lenkti varžovus vieną po kito. Mano nuostabai, nemažai jų ėjo jau nuo pirmųjų kilometrų, o apskritai paėmus tiek einančių žmonių per jokias bėgimo varžybas nesu matęs. Bėgti sekėsi gerai, tiesa, po kokių 7 ar 8 kilometrų tempas, dedant tas pačias pastangas, ėmė kristi, tačiau per daug nesijaudinau – tada jau buvau 99 proc. tikras, kad varžybas pabaigsiu, o finišo laikas buvo svarbus, bet vis dėlto antraeilis dalykas. Iki kokių 34 km nesustojau nė karto, tačiau vėliau paėjėdavau maitinimo punktuose – raminau save, kad čia nesiskaito ėjimu ir savo taisyklei niekada neiti per bėgimo varžybas nenusižengiu.

Per bėgimo rungtį maitinausi geliais, tačiau jų turėjau tik keturis, ir vieną suvalgiau iškart po dviračių rungties. Nereikia būt rocket scientist, kad suskaičiuoti, jog valgant po vieną kas 50 min. (ar net kas valandą) iki finišo man jų neužteks. Todėl pagal grafiką suvalgiau dar porą, vieną – caffeine infused – pasilikau pabaigai, ir trasoje valgiau bananus bei gėriau viską, ką davė: pradedant vandeniu ir baigiant skiesta Coca-cola. Pravertė ir dalijamos kempinės – iki šiol jų niekada neimdavau, bet čia atsigriebiau su kaupu ir užsikišau už sprando bent porą.

Paskutiniai kilometrai buvo smagūs, kaip ir visose varžybose – įbėgom į miesto centrą, kur už stalų gatvėse ošė sirgaliai, visiem mojavau, susimušdavau delnais ir dariau panašias nesąmones. Prie geros nuotaikos prisidėjo ir paskutinis gelis, taupytas finišui. O finišas Challenge Roth irgi suorganizuotas, kad jaustumeis like a pro – bėgimas baigiasi nedideliame stadione, kuriame apibėgi garbės ratą ir patenki į savanorių rankas, kurie kabina tau medalį, kažką duoda, kažkur nukreipia ir pan. Kaip įbėgau į stadioną, nepamenu, tik atsimenu, kad pakėliau tempą iki maksimalaus, griebiau žmonos iš tribūnos paduotą Lietuvos vėliavą (tiek dar sugebėjau pamatyti). Pabandžiau ją iškelti virš galvos, pirmas bandymas matosi nuotraukoje žemiau.

VėliavaLikusią stadiono dalį prabėgau lenkdamas besidžiaugiančius kančių pabaiga varžovus ir kovodamas su trispalve, kol pagaliau kirtau finišo vartus. Rezultatas:

Plaukimas – 01:18:40
T1 – 00:03:14
Dviratis – 06:32:28
T2 – 00:04:43
Bėgimas – 04:03:33

Viso: 12:02:36

Baigus varžybas kurį laiką pavaikščiojau (savaime suprantama, su bokalu Erdinger Alkoholfrei), tada susirinkau daiktus, iš T2 pasiėmiau dviratį (T2 buvo kitoje miesto pusėje, negu kad pastatytas automobilis, taigi teko nueiti dar kelis kilometrus extra) ir parvažiavom į viešbutį. End of story, kaip ir.

Aftermath

Ir ko gi iš šių varžybų pasimokiau? Reikia važiuoti dviračiu, tai faktas. Kadangi mėgstu statistiką, šiek tiek paanalizavau, kaip gi sekėsi kitiems Challenge Roth dalyviams (visose amžiaus grupėse), kurie turėjo laiką, panašų į mano (12 val. +/- 5 min.). Skaičiai tokie (laužtiniuose skliaustuose yra skirtumas nuo mano rezultato; „+“ reiškia, kad mano laikas yra tiek didesnis):

Plaukimas – 01:16:05 [+00:02:35]
Dviratis – 05:50:03 [+00:42:25]
Bėgimas – 04:37:30 [-00:33:57]

Net be akinių matyti, kad visi panašių ambicijų sportininkai dviračiu drąsiai telpa į šešias valandas. Aš netelpu į 6:30.

Ką reikėtų daryti, jei norėčiau tilpti į 11 val.? Žiūrim į skaičius (dalyviai su 11 val. +/- 5 min.):

Plaukimas – 01:11:24 [+00:07:16]
Dviratis – 05:38:28 [+00:54:00]
Bėgimas – 04:03:08 [+00:00:25]

Atsakymas: beveik nieko, išskyrus važiuoti dviračiu.

O jei pafantazuoti, kad kada nors gyvenime tilpčiau į 10h? Skaičiai Challenge Roth 2015 yra tokie (again, 10 val. +/- 5 min.):

Plaukimas – 01:05:00 [+00:13:40]
Dviratis – 05:10:01 [+01:22:27]
Bėgimas – 03:39:48 [+00:23:45]

Kitaip tariant, nuo dviračio laiko reikėtų nusiimti pusantros valandos. Na, ir bėgti kiek greičiau, bet tikrai nereikia pasiekti maratono PR.

Tūlam skaitytojui gali kilti klausimas: gal aš buvau pasirinkęs kokią netinkamą treniruočių programą, ir todėl rezultatas nepranoko lūkesčių. Paanalizuokim ir šį variantą.

Treniravausi, o tiksliau – orientavausi, pagal nemokamą programėlę, rasta Beginner Triathlete svetainėje. Orientavausi – reiškia stengiausi praleisti atitinkamoje disciplinoje tiek laiko, kiek nurodyta, o pačią treniruotės eigą rinkausi savo nuožiūra (t.y. plaukimo – kaip treneris sakė, o bėgimo – daugmaž pagal miCoach nurodymus). Pasižiūrėkim, kaip pavyko atitikti treniruočių laiką, procentais:

Plaukimas – 151 proc. (nenuostabu – plaukti išmokau prieš du metus, taigi laiko baseine nebus per daug),
Dviratis – 38 proc. (komentarų nebus),
Bėgimas – 58 proc. (bėgioju senokai, taigi sakykim turiu neblogą įdirbį ir todėl galiu praleidinėti treniruotes, va taip).

Bendrai laiko treniruotėse praleidau beveik trečdaliu (32 proc.) mažiau, nei buvo suplanuota. Bet užtai nemečiau darbo ir šeima dar su manim.

140.6 vs. 70.3

Jei esate sportininkas-mėgėjas ir kartais kokiame nors formate baigėte 70.3 (arba pusės IM) distanciją, jums tikriausiai kils klausimas – ar galima pagal pusės distancijos laiką planuoti visos distancijos (140.6) įveikimo trukmę. Internete bene populiariausias patarimas yra dauginti 70.3 laiką iš dviejų ir pridėti vieną valandą. Ką sako mano patirtis – yra panašiai, bet ne visai :)

Likus apie pusantro mėnesio iki Challenge Roth, dalyvavau Estijos ir Latvijos pasienyje rengiamame Valga-Valka Helen triatlone. Per galvą nesiverčiau, kadangi tai buvo treniruotės pobūdžio varžybos, tačiau ir nosies nekrapščiau. Informacija lentelėje:

Disciplina Valga-Valka laikas Challenge Roth laikas Valga-Valka tot. ascent, m Challenge Roth tot. ascent, m
Plaukimas 00:36:03 01:18:40 0 0
Dviratis 02:45:12 06:32:28 313 1494
Bėgimas 01:44:45 04:03:33 31 58
Viso: 05:11:18 12:02:36 344 1552

Aukščio duomenys abiem atvejais neoficialūs, surinkti mano Garmin Fenix 3. Nuoširdžiai manau, kad Roth bėgimas būtų vertas kokių 250 m, nes tikrai trasa nėra lygi kaip stalas (58 m maratono distancijai yra lygiau, nei Berlyne, o taip lygu tikrai nebuvo; tiesą sakant, Roth buvo keletas tikrai nasty kalniukų).

Taigi, jei trasos profilis būtų identiškas, turėjau pabaigti 140.6 per 11:22:36. Užtrukau lygiai 40 min ilgiau. Tam, žinoma, galėjo turėti įtakos daugiau nei dvigubai kalnuotesnė dviračių trasa ir fizinis (ne)pasirengimas būtent dviračio rungčiai. Kitos išvados – up to you ;)

Bonus feature

Sąrašas daiktų, kurie buvo „Nepamiršti važiuojant į Challenge Roth“ sąraše:

Varžyboms

  • Laikrodis
  • Laikrodžio krovimo laidas
  • HR diržas
  • Šalmas
  • Gertuvės
  • Dviračio batai
  • Dviratis
  • Paprasta pompa
  • Stabdžių reguliavimo raktas
  • Daiktadėžė ant dviračio
  • Montiruotės
  • CO2 pompa
  • Kompaktiškas raktų rinkinys
  • Dinamometrinis raktas
  • Galvučių ir atsuktuvų rinkinys
  • Pedalų raktas
  • Tepalas grandinei
  • Kamera ilgu ventiliu (2 vnt.)
  • CO2 balionai (5 vnt.)
  • Bėgimo bateliai
  • Pakaba hidrokostiumui
  • Hidrokostiumas
  • Kepurė bėgimui
  • Kojinės
  • Blauzdinės
  • Triatlono kostiumas
  • Diržas numeriui
  • Akiniai plaukimui (ir atsarginiai)
  • Kepurėlė plaukimui
  • Kremas nuo saulės
  • Akiniai dviračiui/bėgimui
  • Vėliava

    Maistas

  • Juodas šokoladas
  • Geliai (kiek turiu)
  • L-karnitinas (jei turiu – bet neturėjau)
  • Izotoninis gėrimas (milteliai)
  • Vafliai su medum (stroopwafel)
  • Batonėliai
  • Recovery Powerbar ampulė

    Handy stuff

  • Izoliacija dvipusė
  • Izoliacija Scotch
  • Plastikiniai tvirtinimo dirželiai (užtraukėjai)
  • Replės
  • Rankšluostis
  • Šveicariškas peiliukas
  • Loctite

    Kelionei

  • Fotoaparatas
  • Navigacija
  • Ausinės
  • Planšetė ir kompiuteris
  • Šilta apranga
  • Striukė nuo lietaus
  • USB baterija
  • Viešbučio rezervacijos ir dalyvavimo patvirtinimas

Daiktai, kurių nebuvo, bet į savo sąrašą galite įsitraukti:

  • Kremas nutrintoms vietoms (pvz., Sudocrem). Būtų pravertęs po varžybų, nes dviračiu nedaug važinėjau :)

Ačiū, kad perskaitėt.

3 komentarai

  1. Povilas

    „…o tada dar reikės 42 km bėgti, ir paėmė toks isteriškas juokas..“ Galvojau isvirsiu is „klumpiu“!!! :)))

    Super straipsniukas. 10 balu.
    Taip viskas aiskiai isdelota, kad vizualiai pasijauciau varzybose :)
    Aciu, uz info, nes ji bus aktuali pirmajam mano Half Ironman’ui :)

    Laukiam sekanciu uzdeganciu straipsniu!!!

    SEKMES Jums ir stiprybes seimai. Zinau ka tai reiskia! :))

    Atsakyti
  2. Marius

    Aš fancy halfuose (kaip kad Ironman 70.3 serijos ar pan.) nesu dalyvavęs, bet iš artimiausių patiko Valga-Valka Helen Triathlon. Neskaitant to, kad visas bendravimas ir informavimas prieš varžybas yra Estonian style (t.y. apsiriboja +/- vieno estiško ir ne į temą posto parašymu Facebooke kas mėnesį), pats renginys buvo be priekaištų.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.