Bostono maratonas, 2018 AD

Įspėjimas: daug raidžių!

Ilgos istorijos, kaip norėjau čia patekti, kiek treniravausi kvalifikacijai, kaip tilpau į sub-3 ir pan. čia nerašysiu. Skaitytojui, norinčiam patekti į Bostoną, pakanka žinoti, kad rezultatą reikia parodyti AIMS sertifikuotame maratone (Lietuvoje tokie yra Vilnius ir Kaunas), ir kad geriau nubėgti kokiom 5 min. greičiau, nei reikalauja amžiaus grupės norma (nes jei nubėgsit lygiai kaip norma – nepateksit; 2018-ų Bostonui reikėjo rodyti maždaug trimis minutėmis geresnį rezultatą.

Pirmąkart dalyvavau varžybose JAV, todėl buvo baisiai smalsu, kaip bus su aklimatizacija ir atsigavimu po skrydžio. CPH-BOS nusprendžiau užsidėti Compressport blauzdines – vis dėlto x valandų sėdėti. Buvau skaitęs visokių straipsnelių apie mankštas long-haul skrydžių metu, bet visos jos tokios weird, kad nusprendžiau geriau paaukoti rezultatą (kuris tada atrodė ne toks jau ir ambicingas) negu gąsdinti bendrakeleivius. Matyt pernelyg seniai užsiiminėjau triatlonu, kad pasidariau toks kuklus (nes, kaip žinia, triatlonininko full-outfitas su vientisu aptemptu lycra triko, blauzdinėm, kompresinėm rankovėm ir headbandu nedaro gėdos ne tik varžybose, bet ir parade :). Ar padėjo – nežinau, bet akivaizdžios žalos lyg nepadarė. Beje, su jet-lag u kovoti taip pat nėra didelės prasmės – varžybų dieną starte (o tiksliau – prie starto autobusų) reikia būti prieš šešias, taigi „natūralus“ pabudimas pusę keturių ryto nėra labai žalingas.

Atskridęs į Bostoną iškart nuvariau į Seaport WTC pasiimti numerio ir runners package. Tuo pačiu tai buvo ir pirma mano kelionė Uber’iu, kuriai šarmo pridėjo tai, kad buvau įsijungęs tik WiFi duomenis (nes roaming data planas po 6 EUR/MB nelabai žavėjo), o Uber pickup aikštelė buvo gana toli nuo oro uosto, taigi ir ryšys buvo ne visada.

Kaip bebūtų, viskas klostėsi sėkmingai, paketą pasiėmiau (nors paštu ir negavau Runners Pasporto, Expo jį pasiimti buvo poros minučių reikalas) ir tada, vėl su Uber (šį kartą išmėgindamas Uber Pool, nors niekas su manim galiausiai nevažiavo ir keliavau vienas), atsiradau viešbuty. Jei įdomu, tai buvo Ramada Boston – kaina užsisakant prieš kelis mėnesius buvo labai gera, kambarys geras (su USB lizdais krovimui) jei nekeliat tam didelių reikalavimų, pusryčiai neypatingi, personalas… Na, kaip nebrangaus viešbučio personalas. Nieko nežino, iš esmės jei pastačius checkino automatą, tai daug neprarastum.

Diena baigėsi greta esančio bowlingo restorane, kuris maratono savaitgaliui buvo pasiruošęs makaronų patiekalų (nors stiprioji jo vieta, sprendžiant iš hardcopy meniu, yra wings’ai, ribs’ai ir vietinės gamybos IPA).

Šeštadienį per pusryčius pakalbina toks pusamžis vyrukas, iš išvaizdos bėgikas (turbūt kiekvienam Bostono viešbuty tokiu metu bent po kelis bėgikus sėdi). Iš mandagumo paklausiu, iš kur jis, nors pagal tai, kad nesuprantu, ką kalba, aiškiau nei aišku, kad airis. Persimetam keliais žodžiais, su kuria banga ir iš kurio narvelio (corral) startuoja. Jis sako — su pirma banga ir antras narvelis. Jau norėjau sakyt „Dėde, kad tu nepanašus visai į Eliud Kipchoge“, bet sveiko proto likučiai pasufleravo paklaust, su kokiu laiku kvalifikavosi. Dvi penkiasdešimt something, sako jis. Tada aš tyliai susipakuoju savo humoro jausmą, ir kalbam toliau. Pasirodo jis — buvęs futbolininkas, perėjęs į long distance bėgimą. Būtų smagu pabendrauti ir daugiau, bet kadangi mokam skirtingas anglų kalbas, tampam Facebook draugais ir toliau kalbam per Messenger.

Kadangi finansų resursai ne begaliniai, o Bostone planuoju pabūti keletą dienų, reikėjo išspręsti dvi problemas:

  1. Mobilūs duomenys
  2. Viešasis transportas

Su viešuoju viskas kaip ir aišku — Google Maps susidėlioji maršrutą, tada pirmoj metro (t.y. „T“) stotelėj nusiperki 7-day pass’ą už 21+ USD (nes vienos dienos pass’as kainuoja ar ne 12 USD) ir toliau ramiai lakstai metro, autobusais ir net, teoriškai, keltu (nebandžiau).

Su mobiliais duomenim gaunas kiek brangiau – internete radau, kad T-Mobile siūlo Tourist plan’ą už 30 USD su 4 GB interneto, neribotais SMS ir 1000 minučių pokalbių. Planas galioja tris savaites. Pokalbių ir SMS kiekis nedomino, bet duomenys yra gėris, todėl padedamas tų pačių Google Maps nužingsniavau į artimiausią T-Mobile saloną, buvusį už kokių poros km.

Praveriu duris, įeinu, ir pirma šovus į galvą mintis – „you came to wrong neighbourhood“. Net juokas paėmė. Salone šniokšč’ neblogas repas, už pirmo cash desko stovi – I shit you not – Snoop Doggas ir aiškina jaunam Dr. Dre kaip persikelt kažką ten iš iPhone į Samsungą. Prie kitų dviejų stalelių stovi mergelės (gal iš Salt’n’Pepa — nežinau), kurios su panašiom klientėm dealina kažkokius sąskaitų reikalus (grynais, aišku). Taigi, stoju į eilę pas Snoop Doggą, atsiskaitau už prekę (dar 10 USD kainavo kortelės kit’as, apie kurį internete nebuvo, bet tiek to…), jis mano Samsunge pakeičia kortelę (procese garsiai pritaria grojančiam gabalui) ir aš all set, vėl ryšyje.

Su T nulėkiau į centrą, pavalgiau Rosa Mexicana (meksikiečių restoranas miesto centre; maistas, aptarnavimas, sakyčiau, outstanding), o tada nusprendžiau vėl užsukt į Expo. Žmonių ten belekiek (jei galit – eikit penktadienį), nusipirkau some official merchandise (eilėje tokioje esu stovėjęs tik prie tualetinio popieriaus SSRS laikais) ir patraukiau back home. Tada vėl bowlingo makaronai ir miegas 21 val. vakaro.

Sekmadienis buvo ypač ramus ir prasidėjo, kaip visuomet, nuo vaflinėje keptų blynų su klevų sirupu pusryčiams (čia yra staple of US hotel breakfast diet; net labiausiai nušliumpusiam motely jų turbūt duoda). Vėliau sekė 20 min. lengvas prasibėgimas su kolega airiu, kuris pasitarnavo ir kaip varžybų dienos oro preview. O varžybų dienai orų prognozė buvo tokia: 2-6C šilumos, gūsingas priešinis vėjas (iki 40 km/h) ir šlapdriba, pereinanti į lietų. Nepavyko pamatyti tik lietaus, bet priešinio 32 km/h (jei tikėti Garmino workout info) vėjo ir 2C temperatūros susidaryti įspūdžiui užteko.

Vakare nusitrenkiau į tradicinį pasta party (nusprendžiau pabandyti Lyft, kad pažįstamiem hipsteriam ir millenialsam galėčiau sakyti, jog Uberis yra so 2016), o tada gavau jau ir lietaus preview. Bet tai, kaip vėliau pamatysim, nė iš tolo nebuvo tai, kas buvo maratone. Taigi, pasta party… Pastovėjus ant lietaus ir paklausius Bostono mero ir kitų officials kalbų, gaunu dviejų rūšių makaronų, bandelių, eilėj susipažįstu su kokiu tai US Navy veteranu (jam tai jau devintas Bostonas) ir linksmu vyruku iš Honkongo, pasibėdavojam dėl oro, dėl to, kad Bostonas kalvotas, suryjam davinį ir išsiskirstom. Grįžęs susidėstau daiktus rytojui ir virstu į lovą laukt varžybų.

Ironiška, bet apie varžybų dieną ir patį maratoną parašysiu turbūt mažiausiai. Verta paminėti tiek, kad orų prognozės nemelavo. Hopkintone, į kurį atvežė mokykliniai autobusai (lygiai, kaip Jonavos bėgime, kur šiemet oras, tarp kitko, taip pat buvo š*dinokas), matėsi sniego likučiai, nuolat lijo, buvo +2C ir pūtė stiprus priešinis vėjas. Krūva pirmos bangos bėgikų sulindo į pirmą pasitaikiusią palapinę, kur visi stypsojo būreliais kaip pingvinai ir stengėsi kaip nors nesušalti. Noro bėgti nebuvo jau tada, bet raminau save, kad pradėjus judėti viskas bus geriau. Tada dar buvau apsiavęs savo ankstesnio gyvenimo keturiais dydžiais per didelius džinsus ir apsirengęs mokykos bliuzoną, kuriuos, paskelbus, kad pirma banga turi judėti starto link, iškart nusirengiau ir atidaviau savanoriams. Kokia klaida tai buvo… Savo varžybiniam outfite, kuris tikrai nebuvo pritaikytas tokioms oro sąlygoms (nes tokioms oro sąlygoms rūbų tiesiog neturėjau), pėdinau iki starto merkiant lietui ir drebėjau kaip epušės lapas. O kai pūsteldavo vėjelis (jei tikėti prognozėm, tai gūsiai iki 54 km/h), nejučia pasigailėdavau, kad prieš varžybas taip sėkmingai susimažinau riebalų procentą.

Davus startą pradėjau konservatyviai, nes buvau skaitęs (o ir vietiniai patvirtino), kad iki 16-os mylios viskas yra downhill, tada prasideda kalvos, o jei išgyveni iki 21 mylios, tai skaityk laimėjai. Konservatizmo pridėjo ir suknista nuotaika, nes buvo šalta, lijo, pūtė priešinis vėjas, visi lenkė kaip stovintį ir šiaip pradėjo reikštis visokie skausmai beigi mintys apie nepakankamą formą. Buvau tiek nusivylęs viskuo, kad net išgirdęs Wellesley merginų spiegimą (sako, geru oru girdisi toliau nei už mylios), pasitraukiau į trasos vidurį, ir tik prabėgus pusę jų staiga šovė mintis, kad kol aš čia depresuoju, jau beveik prarandu šansą papasakoti anūkams, kaip jas liečiau. Staiga šoviau dešinėn, susidaužiau rankom su likusiom keliom dešimtim menininkių, nepabūgusių blogo oro, ir nuotaika kiek pasitaisė.

Prabėgus 16-os mylios žymą pradėjau laukti blogiausio. Ir nesulaukiau… Nežinau, ar dėl oro, ar dar dėl ko, Bostono kalvos įspūdžio nepadarė. Na, tempas, žinoma, nukrito, bet kad būtų kažkas tokio, ko bijojau… Vilnius su savo Subačiaus kalnu ir kažkokia noname nasty įkalne Dainų slėnyje atrodo žymiai rimčiau. Taigi, taip ir nesupratęs, kuris ten buvo Heartbreak Hill’as, pribėgau 21 mylią ir tada nusprendžiau, kad taupytis kaip ir nėra dėl ko. Be to, peršalusi galva pagal laikrodžio parodymus sakė, kad yra didelė tikimybė netilpti ne tik į užsibrėžtus 03:10, bet ir į 03:15 (kas būtų šiek tiek tragiška, nes Čikaga garantuotai nuplauktų). Nesiliaujanti nuokalnė, lėtėjantys kolegos bėgikai ir artėjantis finišas davė motyvacijos, taigi ėmiau didinti tempą, o paskutinę mylią variau apskritai kaip bėris (gun time laikrodis, kurį mačiau iš tolo, skaičiavo 03:11…12…13…). Finišavau per 03:10:34 (nors tada to dar nežinojau), ir tada prasidėjo šalčiausios mano gyvenimo valandos. Seriously, niekad gyvenime nebuvau taip sustipęs, net kai studentas būdamas smarkiai apšalau kojas.

Dešimtims savanorių siūlant vandenį (vandenį, Karlai, vandenį, kai pliaupia kaip iš kibiro ir yra +4C), prašlubuoju pro juos, gaunu medalį, treatsų maišelį ir paklaikusiom nuo šalčio imu dairytis, kur dalina termoapsiaustus. Stoju į eilę prie jų, gaunu vieną, savanorė padeda apsirengti (nes pats sugebu tik sakyti I am so cold), ir tada su visa minia nelaimėlių judu pasiimti varžybų pradžioje priduoto paketo su sausais rūbais. Serialo Walking Dead nežiūriu, bet manau, kad matyta scena jam gėdos nepadarytų. Tiesiog… Viena kryptim, įsisupę į apsiaustus, drebėdami ir kalendami dantim krypuoja šimtai žmogystų. Priėjus gear tent’us visi susimetė į būrius, bandančius atgauti savo daiktus. Savanoriai sukosi kaip bitės, bet mūsų vis vien buvo per daug. Aplink girdėti vien dantų kalenimas, justi drebulys, matyti atkišti dantys ir varvančios nosys… Kažkoks ispaniško gymio vyrukas pataiso mano apsiausto kapišoną ir pasiūlo stoti į tarpą priešais jį (matyt tikrai apgailėtinai atrodžiau). Laimingieji, atgavę daiktus, palydimi sveikinimais kaip prie finišo. Kai savo lauknešėlį pagaliau gavau, toliau besipurtydamas ėmiau judėti link gear changing tent’o (jis buvo kokių 30 kvadratų dydžio, bet tik nepagalvokit, kad skundžiuos). Suprantama, ten dar viena eilė… Lietus kaip reikiant įsismarkavo, už manęs stovintis kinas nuo hipotermijos jau beveik virsta į šoną. Prisimindamas prieš ta buvusį act of kindness stumteliu jį pirma savęs, tada įlendu į kūnų maišalynę pats, persirengiu, ir patraukiu namo. Metro stoty Dunkin Donutsuose nusiperku kavos ir porą spurgų, ir per kokią pusę valandos, kombinudamas T ir Lyftą (nes nebeturėjau sveikatos pusvalandį laukti autobuso, vežančio nuo T stotelės iki „7 min walking distance“ nuo viešbučio) atsiduriu šiltoje patalpoje. Grįžęs sužinau, kad mano naujasis pažįstamas iš Honkongo nebaigė distancijos dėl hipotermijos, greta esančiam bowlinge suėdu Double Barrel burgerį su bulvytėm ir IPA alum (because f..k you dieta, that’s why) ir mano maratonas baigiasi.

Ačiū tiems, kas perskaitė iki galo ir atsiprašau už gramatines/stiliaus klaidas, if any.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.